Darbas:

dauguma, kurie su jais susiduria, ir nepažįsta patyrę, o jiems tiktai regisi.”
Platonas
Platono (427-347 pr. Kr.) sukurta idėjų teorija buvo ne tik sistema, kuri, remdamasi sokratiškuoju klausimo kėlimu, vėl galėjo prasmingai įimti didelę dalį ikisokratinės filosofijos, bet ir minties darinys, palikęs tokią gilią žymę Vakarų dvasios istorijoje, kokios nepaliko jokia kita sistema. Todėl, A.N.WHITEHEADO požiūriu,
visa Vakarų filosofija turėtų būti suprantama kaip “pastabos PLATONO paraštėse”.
PLATONO 385 m. pr. Kr. įkurtoji mokykla, akademija, gyvavo kone 1000 metų. Platonizmo klestėjimo laikai – tai PLOTINO sukurtas helėnizmo epochos neoplatonizmas bei italų Renesansas.

PLATONO idėjų teorijos turinys – nematerialių, amžinų ir nekintančių esybių, idėjų (gr. eidos; idea) pasaulis.
PLATONO teikiama prasme idėjos yra tikrovės pirmavaizdžiai, pagal kuriuos formuojasi regimojo pasaulio daiktai.
Šios idėjos egzistuoja objektyviai, t.y. nepriklausomai nuo mūsų žinių ar minčių. Tad mūsų sąmonė jas ne nustato, o pažįsta. Todėl PLATONO požiūrį būtų galima įvardyti kaip objektyvųjį įdealizmą. Pavyzdys:
Įvairias būtybes, kurių pavidalai nepaprastai skirtingi, kaip antai musę, žuvį ar arklį, suvokiame kaip gyvūnus. Šitai leidžia daryti išvadą, jog esti vienas bendras “gyvūno” pirmavaizdis, kuris bendras visiems gyvūnams ir kuris lemia jų esmės formą. Tad tik gyvūno idėjos dėka tokie skirtingi organizmai tampa gyvūnais.
Anot bene autentiškiausios PLATONO filosofijos interpretacijos – dviejų pasaulių teorijos, – laikinų daiktų pasaulis yra subordinuotas nekintančių idėjų pasauliui. Tik pastarasis egzistuoja iš tikrųjų, panašiai kaip būtis, apie kurią kalbėjo dar elėjiečiai.
Fizinis pasaulis ir etikos, ir ontologijos požiūriu pavaldus idėjų pasauliui:
Jis įsibūtina tik dalyvaudamas (methexis) iš tikrųjų egzistuojančiame idėjų pasaulyje arba šį pasaulį pamėgdžiodamas (mimesis).
Visa tai, taip pat ir gnoseologinį bei metodinį komponentus, galima įžvelgti ir tiesės alegorijoje, kurią aptinkame PLATONO dialoge “Politeia” (“Valstybė”). Pagal šią alegoriją pasaulį galima padalyti į dvi sferas, kurių kiekviena savo ruožtu taip pat susideda iš dviejų sferų:
regimųjų daiktų pasaulis
tai, kas netiesiogiai suvokiama (pvz., šešėliai ir atspindžiai);
tai, kas tiesiogiai suvokiama (pvz., daiktai ir gyvos būtybės);
tik dvasia pasiekiamas pasaulis
mokslo (pvz., matematikos) sferos; peržengdamas tai, kas jame dar turi regimą pavidalą (kaip antai geometrinės figūros), mokslas pasiekia dvasinį pažinimą bei bendruosius teiginius;
idėjų pasaulis, pasiekiamas grynuoju protu, kuriam