Darbas:

efektas – kai matai, kad kas nors gerai pavyko kitai šaliai, nori tai turėti ir savo šalyje. Vakarietiškos demokratijos materialinė parama ir moralinis paskatinimas, kad opozicinis elitas įveiktų autoritarizmą, taip pat palengvino demokratijos pradžią.
Tie veiksniai buvo ir Rytų bei Vidurio Europoje, tačiau komunistinės sistemos institucijų jėga trukdė anksčiau pradėti demokratizavimą: po 1980 m. rugpjūčio Lenkijoje atrodė, kad visas šis regionas netrukus gali pradėti demokratizavimą, tačiau karinė padėtis buvo autoritarinio elito atsakymas, sustingdęs demokratijos pakilimą. Jį vėl atgaivino Michailo Gorbačiovo reformos TSRS po 1985 m. (viešumas ir pertvarka).
Ketvirtasis demokratizavimo etapas.
Galutinis komunistinės sistemos žlugimas prasidėjo tik 1989 metais. Tada galėjo prasidėti ir ketvirtas demokratizavimo etapas, apimantis Tarybų Sąjungą ir nuo jos priklausančias Rytų ir Vidurio Europos valstybes. Pavėluotą ketvirtąjį etapą ir faktą, kad demokratizavimas šiame regione neprasidėjo devintojo dešimtmečio pradžioje kartu su trečiuoju etapu, galima aiškinti kelių veiksnių poveikiu. Pirma, komunistinės sistemos buvo labiau totalitarinės negu autoritarinės valstybės su rinkos ekonomika. Joms buvo būdinga ne tik tvirta monocentristinė vienos partijos politinė valdžia, bet ir tai, kad ta partija valdė visą valstybę, o valstybė buvo viso ūkio savininkė ir tiesioginė valdytoja. Toks valdžios ir nuosavybės junginys lėmė antrą vėluojantį demokratizavimo etapą: komunistinėse valstybėse nebuvo viduriniosios klasės, naujos kartos verslininkų ir administratorių, asmeniškai suinteresuotų, kad rinkos ekonomika ir liberali demokratija veiktų išvien. Taigi nebuvo tų grupių, kurios Lotynų Amerikoje ir Azijoje natūraliai vadovavo trečiajam demokratizavimo etapui, nes valstybinė nuosavybė neleido atsirasti tai visuomenės klasei. Komunistinėse valstybėse vadų vaidmuo teko kritiškai nusiteikusiems ir nepriklausomai mąstantiems intelektualams, sudariusiems opoziciją partinei valstybei. Disidentai ir demokratinė opozicija buvo daugiausia intelektualai, paprastai negausūs ir vieniši visuomenėje. Niekur (išskyrus Lenkiją 1980–1981 m.) tame regione nepavyko sutelkti bendram darbui opoziciškai nusiteikusių inteligentų ir darbininkų, kad jie kartu siektų demokratijos.
Ketvirtasis demokratizavimo etapas daugelyje komunistų partijų valdomų valstybių dar tik prasideda. Ar jis išplis, ar pasibaigs stabilia liberalios demokratijos forma, dar negalima numatyti.

3 Demokratijos samprata ir principai

JAV profesorius Aleksandras Štromas į klausimą, kas yra demokratija, siūlė tokį atsakymą:
Demokratija – tai:
1) Piliečio teisė dalyvauti