Darbas:

Graikijoje, Pietų Korėjoje, Nigerijoje, Filipinuose, daugelyje Lotynų Amerikos šalių. Todėl 1979 m. iš 39 demokratinių valstybių buvo likusios tik 29.
Trečiasis demokratizavimo etapas.
Trečioji demokratizavimo banga prasidėjo 1974 m. kartu su autoritarinių diktatūrų žlugimu Graikijoje ir Portugalijoje. 1975 m., po generolo Franko mirties, ėmė demokratėti Ispanija. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjo demokratėjimo dešimtmetis Lotynų Amerikoje: Ekvadoras, Peru, Brazilija, Bolivija, Argentina, Urugvajus, Gvatemala, Salvadoras, Hondūras, Panama ir iš dalies Meksika demokratizavo politinius santykius. Devintojo dešimtmečio viduryje demokratizacija pasiekė Aziją, atnešė kai kurių laimėjimų Filipinuose, Pietų Korėjoje, Taivanyje, tačiau buvo pristabdyta Kinijoje ir Birmoje. Pietų Afrikos Respublika tapo kiek liberalesnė, tačiau esminio lūžio nebuvo, tad ir demokratija čia nepakeitė autoritarinės ir rasistinės santvarkos. Turkija po neilgai trukusios diktatūros vėl sugrįžo prie demokratijos. Per 15 metų (nuo 1974 iki 1989 m.) 25 valstybės grįžo prie demokratijos, ir šio laikotarpio pabaigoje beveik 50 pasaulio šalių jau buvo demokratinės valstybės.
1975–1989 metais palankus demokratizavimui veiksnys buvo autoritarinių valstybių legitimacijos krizė. Karinė valdžia neįveikė korupcijos ir nepasiekė ekonomikos laimėjimų, kurie turėjo būti jų teisės valdyti pagrindas. Kita vertus, tose valstybėse įvyko ir tam tikrų teigiamų permainų ekonomikos srityje; jos pasiekė vidutinį ekonomikos išsivystymo lygį, palankų pereinant į politinę demokratiją. Beveik 2/3 pavykusių demokratizavimų nekomunistinėse valstybėse buvo kaip tik šiose šalyse. Demokratiniams judėjimams vadovavo vidurinioji klasė, atsiradusi augant ekonomikai.
Iki mūsų amžiaus aštuntojo dešimtmečio protestantų religijos įtaką ir demokratijos stabilumą siejo tvirta tarpusavio priklausomybė. Neatsitiktinai stabilios ir atsparios autoritarizmo pagundoms yra Jungtinės Amerikos Valstijos, Didžioji Britanija ar Skandinavijos valstybės, kur vyrauja protestantų Bažnyčia. Nuo XX a. septintojo dešimtmečio katalikybė buvo ne toks tinkamas kultūrinis pagrindas demokratinei valstybei. Tačiau trečias demokratizavimo etapas buvo sukeltas katalikiškų bendruomenių, o katalikų Bažnyčia tik po Vatikano II Susirinkimo parėmė jėgas, kovojančias už demokratiją. Taip buvo Ispanijoje ir Portugalijoje, Čilėje ir Filipinuose. Katalikybė pradėjo istorinį dialogo su liberalios demokratijos vertybėmis bandymą. Demokratizuojant pasaulį, papildomas veiksnys buvo Vakarų liberalių demokratijų patrauklių pavyzdžių įtaka, ypač Šiaurės Amerikos ir Vakarų Europos vadinamasis