Darbas:

vertybėmis bandymą. Demokratizuojant pasaulį, papildomas veiksnys buvo Vakarų liberalių demokratijų patrauklių pavyzdžių įtaka, ypač Šiaurės Amerikos ir Vakarų Europos vadinamasis pavyzdžio efektas – kai matai, kad kas nors gerai pavyko kitai šaliai, nori tai turėti ir savo šalyje. Vakarietiškos demokratijos materialinė parama ir moralinis paskatinimas, kad opozicinis elitas įveiktų autoritarizmą, taip pat palengvino demokratijos pradžią.
Tie veiksniai buvo ir Rytų bei Vidurio Europoje, tačiau komunistinės sistemos institucijų jėga trukdė anksčiau pradėti demokratizavimą: po 1980 m. rugpjūčio Lenkijoje atrodė, kad visas šis regionas netrukus gali pradėti demokratizavimą, tačiau karinė padėtis buvo autoritarinio elito atsakymas, sustingdęs demokratijos pakilimą. Jį vėl atgaivino Michailo Gorbačiovo reformos TSRS po 1985 m. (viešumas ir pertvarka).
Ketvirtasis demokratizavimo etapas.
Galutinis komunistinės sistemos žlugimas prasidėjo tik 1989 metais. Tada galėjo prasidėti ir ketvirtas demokratizavimo etapas, apimantis Tarybų Sąjungą ir nuo jos priklausančias Rytų ir Vidurio Europos valstybes. Pavėluotą ketvirtąjį etapą ir faktą, kad demokratizavimas šiame regione neprasidėjo devintojo dešimtmečio pradžioje kartu su trečiuoju etapu, galima aiškinti kelių veiksnių poveikiu. Pirma, komunistinės sistemos buvo labiau totalitarinės negu autoritarinės valstybės su rinkos ekonomika. Joms buvo būdinga ne tik tvirta monocentristinė vienos partijos politinė valdžia, bet ir tai, kad ta partija valdė visą valstybę, o valstybė buvo viso ūkio savininkė ir tiesioginė valdytoja. Toks valdžios ir nuosavybės junginys lėmė antrą vėluojantį demokratizavimo etapą: komunistinėse valstybėse nebuvo viduriniosios klasės, naujos kartos verslininkų ir administratorių, asmeniškai suinteresuotų, kad rinkos ekonomika ir liberali demokratija veiktų išvien. Taigi nebuvo tų grupių, kurios Lotynų Amerikoje ir Azijoje natūraliai vadovavo trečiajam demokratizavimo etapui, nes valstybinė nuosavybė neleido atsirasti tai visuomenės klasei. Komunistinėse valstybėse vadų vaidmuo teko kritiškai nusiteikusiems ir nepriklausomai mąstantiems intelektualams, sudariusiems opoziciją partinei valstybei. Disidentai ir demokratinė opozicija buvo daugiausia intelektualai, paprastai negausūs ir vieniši visuomenėje. Niekur (išskyrus Lenkiją 1980–1981 m.) tame regione nepavyko sutelkti bendram darbui opoziciškai nusiteikusių inteligentų ir darbininkų, kad jie kartu siektų demokratijos.
Ketvirtasis demokratizavimo etapas daugelyje komunistų partijų valdomų valstybių dar tik prasideda. Ar jis išplis, ar pasibaigs stabilia liberalios demokratijos forma, dar negalima numatyti.

3 Demokratijos samprata ir principai

JAV profesorius Aleksandras Štromas į klausimą, kas yra demokratija, siūlė tokį atsakymą:
Demokratija – tai:
1) Piliečio teisė dalyvauti formuojant valdžią ir kontroliuojant jos veiklą;
2) Šios teisės įgyvendinamos tiesiogiai arba per piliečių laisvai renkamus ir įgaliotus atstovus deputatus;
3) Rinkimai į valstybės valdžios organus privalo būti laisvi ir griežtai periodiški;
4) Laimėjusiai partijai per laisvus rinkimus formuoti vyriausybę, o pralaimėjusioms partijoms – sudaryti opoziciją;
5) Vyriausybės veikla turi būti vieša;
6) Visiems fiziniams ir juridiniams asmenims privalu suteikti galimybę laisvai kritikuoti vyriausybę ir jos politiką;
7) Teismo valdžia demokratijoje yra nepriklausoma nuo kokios nors kitos valdžios, išskyrus įstatymo valdžią;
8) Įstatymų leidžiamoji valdžia atskirta nuo vykdomosios valdžios.
Demokratija įkūnija idealią sistemą, kurios dėka sprendimus, svarbius visai visuomenei, priima visi jos nariai, kartu visi jie turi lygias teises prisidėti prie vieno ar kito sprendimo. Kitaip tariant, demokratija reikalauja laikytis dviejų pagrindinių principų:
1) visuomenės kolektyvinių sprendimų kontrolės;
2) lygiateisiškumo tokią kontrolę bevykdant.

4 Demokratijos sudėtinės dalys

Egzistuoja keturi veikiančios demokratijos komponentai:
§ laisvi ir teisingi rinkimai;
§ atvira ir atskaitinga vyriausybė;
§ politinės ir pilietinės teisės;
§ demokratinė (pilietinė) visuomenė.
Šie komponentai grafiškai pavaizduoti 1 paveiksle.


1 pav. Demokratijos piramidė


4.1 Laisvi ir teisingi rinkimai

Alternatyvūs rinkimai yra svarbiausia institucija, kurios dėka valstybiniai tarnautojai tampa atskaitingi gyventojams. Tokie rinkimai garantuoja politinę lygybę ir piliečių teisę pretenduoti į valstybinius postus, taip pat ir vienodą jų balsų vertę. Ar rinkimai laisvi ir teisingi, visų pirma priklauso nuo jų sistemos, t. y. nuo tų įstatymų, kuriais remiantis skirstomos valstybinės vakansijos. Be to, svarbus ir pats rinkimų procesas, t. y. kaip praktiškai rengiami konkretūs rinkimai: nuo rinkėjų registracijos momento iki balsų skaičiavimo. Pačios procedūros turi atitikti įstatymų numatyta tvarką ir jokie pažeidimai, galintys turėti įtakos rezultatų patikimumui, yra negalimi.
Rinkimų reikšmė.
Visos tautos dalyvavimas rinkimuose yra svarbus dėl dviejų priežasčių:
1) Per juos yra išrenkamas vyriausybės, arba įstatymų vykdomosios valdžios, vadovas, taip pat nustatoma bendra vadovavimo strategija.
2) Yra