Darbas:

žymiai didesnės. Milijonai šiuolaikinės valstybės piliečių tiesiog fiziškai negalėtų sutilpti į vieną aikštę ar salę, kad galėtų spręsti valstybinius klausimus. Todėl šiuolaikinė demokratija yra ne tiesioginė, o atstovaujamoji demokratija. Valstybę piliečiai valdo per savo išrinktus atstovus, kurie ir sudaro valstybės vyriausybę. Šiandien demokratijos įgyvendinimo siekia beveik visos pasaulio tautos.
1 lentelėje pateiktas Senovės Atėnų ir šiuolaikinės Vakarų demokratijos palyginimas.

1 lentelė. Senovės Atėnų ir šiuolaikinė Vakarų demokratija
Kriterijai Atėnai Vakarai
Dalyvavimas politikoje Tiesioginis dalyvavimas sprendimuose.Mažumos dalyvavimas Atstovavimas. Masinis dalyvavimas
Geografinė apimtis Miestas Tautinė valstybė
Valdymo struktūra Kolektyvinis valdymas Valdžios kontrolės ir apribojimo sistema
Politinė laisvė Individo tapatybė su poliu Individo tapatybė su politinėmis teisėmis ir asmenybe
Politinis sociumas Individas poliui Valstybė individui
Politikos elementai Politinis primityvizmas Politinis pliuralizmas, daugiasluoksniškumas

2 Šiuolaikinio pasaulio demokratizavimas

Šiuolaikinio pasaulio demokratizavimas vyko keliais etapais, Samuelio Hantingtono pavadintais demokratizavimo bangomis:
Pirmasis demokratizavimo etapas.
Pirmasis ilgas etapas, kuriam būdingos demokratiją kuriančios permainos, prasidėjo XVIII a. pabaigoje kartu su konstitucinės valstybės gimimu ir baigėsi Europoje po Pirmojo pasaulinio karo 1918–1920 metais. Šiame šimtmetyje susiformavo pagrindinės liberalios demokratinės institucijos: politinis pliuralizmas, konstitucionalizmas, rinkimų įstatymai, tačiau dar su cenzais, ribojančiais jų lygybę bei visuotinumą. 1922 m. pasaulyje buvo 26 demokratinės valstybės. 1922–1945 – demokratijos atsitraukimo metai. 1942 m. tik 11 valstybių buvo galima pavadinti demokratinėmis. Tai buvo totalitarinio regreso viršūnė.
Antrasis demokratizavimo etapas.
Antrasis demokratizavimo etapas truko neilgai: nuo 1945 iki 1960 metų. Po sąjungininkų pergalės prieš totalitarinę Vokietijos, Italijos, Japonijos koaliciją prasidėjo šių valstybių bei kai kurių nuo jų priklausančių valstybių demokratėjimas. Daugelio Afrikos ir Azijos šalių dekolonizavimas leido, bent laikinai tapti demokratinėmis daugumai naujų nepriklausomų valstybių. Po antrojo demokratizavimo etapo demokratinių valstybių skaičius 1962 m. išaugo iki 39, ir tai buvo demokratijos pažangos aukščiausias taškas. Tarybinio modelio valstybės ir toliau išliko totalitarinės, nepaisant dalinės destalinizacijos 1954–1957 metais. Kitas regresas – septintojo dešimtmečio pabaiga – aštuntojo dešimtmečio pradžia: autoritarinės diktatūros